Šriftas:
A
A
A
Fonas:
Baltas
Juodas
Iliustracijos:
Rodyti
Slėpti
x

Ekspozicijos

Siūlome susipažinti su Tuskulėnų rimties parko ekspozicijomis:

  1. Tuskulėnų dvaro paslaptys

    Tuskulėnų dvaro istorija glaudžiai susijusi su tragiškais XX a. vidurio įvykiais, nors mena ir laikus, kuomet jo teritorijoje XVII a. buvo degamos plytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai, o XIX a. vid. dvaro rūmuose rinkosi Vilniaus intelektualai. 1944–1947 m. čia buvo slapta užkasti NKGB (MGB) vidaus kalėjime ir Vilniaus apylinkėse nužudyti antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo kovotojai ir jų vadai, dvasininkai ir kiti asmenys, neįtikę sovietiniam totalitariniam režimui.

  2. Interaktyvus žaidimas „Rankos kuria, rankos griauna“

    Žmogaus rankos gali sukurti baroko perlą, puoselėti kultūrą, tačiau jos gali ir žudyti bei kasti kapaduobes Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Todėl ekspozicijos simboliu tapo žmogaus rankų pirštų antspaudai – rankų, kurios ir kuria, ir griauna.
    Lankytojai, ekspozicijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ žaisdami interaktyvų žaidimą „Rankos kuria, rankos griauna“, galės smėlyje sukurti piešinį, kuris matysis šioje interneto svetainėje.


  3. Muziejinė ekspozicija „Projektas – HOMO SOVIETICUS“

    Tuskulėnų dvaro rūmuose rodoma ekspozicija „Projektas – HOMO SOVIETICUS“, kuria siekiama atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones kurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Tai bandymas suprasti Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje gyvenusį žmogų, kartais dar vadinamą homo sovieticus, ir kartu parodyti, kokiomis sąlygomis jis gyveno ir koks buvo. Per daiktus, tekstus, atsiminimų fragmentus ir kitus tą pasaulį atspindinčius eksponatus siekiama atskleisti to laikmečio dvasią ir bendrus sovietinės epochos ypatumus. Siekiant pabrėžti sovietmečio daugialypiškumą ir vidinius paradoksus visa ekspozicija pateikiama trimis lygmenimis: viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, kas buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama; per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku; apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ir priešinimosi sistemai ir t. t. Žinoma, toks padalijimas yra sąlygiškas – gyvenime juk viskas susipina. Galbūt ne vieno eksponato vieta kels abejonių ar atrodys, kad jį reikėtų perkelti kitur.
    Eksponatų aprašuose siekta pabrėžti sovietinės tikrovės paradoksalumą, vidinį prieštaringumą. Visa tai atskleidžia esminį šios ekspozicijos bruožą – ji nebaigtinė, kaip nebaigtinis ir sovietmečio vertinimas ar pastangos jį suprasti.

  4. Virtualios parodos