Šriftas:
A
A
A
Fonas:
Baltas
Juodas
Iliustracijos:
Rodyti
Slėpti
x

Baltasis dvarelis ir Šv. Teresės koplytėlė

cont dvarelis10

Baltasis dvarelis

1866 m. šalia Tuskulėnų dvaro įsigijęs žemės, medžioklės namelį pasistatė atskirojo žandarų korpuso pulkininkas Aleksandras Losevas – vienas 1863–1864 m. sukilimo malšintojų, ištikimas Michailo Muravjovo-Koriko talkininkas, tardymo komisijos narys.

1928 m. inžinierius geodezininkas, Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis nupirko iš Lidijos Minakovos apgriuvusį namelį kartu su jam priklausančiais ūkiniais pastatais ir pritaikė jį šeimos vasarvietei. Pastatas buvo rekonstruotas: įstatyti nauji langai, raudonomis čerpėmis uždengtas stogas, įrengta medinė veranda, įvestas vanduo ir elektra, rytinėje pastato dalyje pristatyta terasa, dekoruota puošnia drožyba. Šviesia spalva nudažytas namelis buvo vadinamas Baltuoju dvareliu.

Valickių valdose (apie 3 ha žemės) buvo užveistas ir gerai prižiūrimas sodas, puoselėjami gėlynai ir daržas. Į žemutinį tereną, kur akį traukė puikiai sukomponuotas ovalus gėlynas, buvo galima nusileisti specialiai suprojektuotais laipteliais.

„Baltasis dvarelis“. XX a. 3–4 deš.
(asmeninis Francišeko Valickio archyvas)

cont dvarelis11

Dabartis

1944 m. NKVD apkaltintas bendradarbiavimu su Armija Krajova, F. Valickis buvo suimtas. Keletą mėnesių sėdėjęs Lukiškių kalėjime ir stebuklingai išsigelbėjęs, 1945 m. su šeima paliko Vilnių kaip repatriantas ir išvyko į Lenkiją. Valickių viloje vasarojo sovietinė partinė nomenklatūra, veikė vaikų darželis, gyveno žmonės.

2005–2008 m. buvusi F. Valickio vila restauruota pagal UAB Projektavimo ir restauravimo instituto parengtą projektą.

Dabar Baltojo dvarelio rūsyje įrengta muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ lankytojams atskleidžia sovietinio totalitarinio režimo sukurtą mirties nuosprendžių priėmimo ir vykdymo mechanizmą. Eksponuojamuose archyviniuose dokumentuose pateikiama informacija apie nužudytuosius ir egzekucijų vykdytojus, o Tuskulėnų dvaro istoriją pristato archeologiniai radiniai ir ikonografinė medžiaga.

cont koplytele01

Šv. Teresės koplytelė

1930–1931 m. Tuskulėnų dvaro teritorijoje šalia Baltojo dvarelio F. Valickis savo tėvų atminimui pastatydino Šv. Teresės koplytėlę. Statybų konsultantas ir koplytėlės interjero autorius buvo garsus Vilniaus skulptorius Petras Hermanovičius (1881–1939). Ši darnių proporcijų ir kompaktiško tūrio koplytėlė yra unikalus prieškario statinys – iš monolitinio gelžbetonio su puošybos elementais. Ant keraminėmis čerpėmis dengto koplytėlės stogo buvo pastatyta nedidelė varpinė su paauksuotu tuščiaviduriu lakštinės skardos kryžiumi. 1931 m. rugsėjo 17 d., gavus Vilniaus arkivyskupo metropolito leidimą, koplytėlė buvo pašventinta ir iškilmingai atidaryta. Savaitgaliais čia į pamaldas susirinkdavo netoliese gyvenantys katalikai. Šalimais koplytėlės, kuri priklausė Šv. Rapolo bažnyčiai, buvo įrengta poilsio aikštelė ir suoliukas, o prie pagrindinių koplytėlės durų buvo pastatyti du akmenys su senųjų runų ženklais.

 

Šv. Teresės koplytėlė. 1931 m.
(asmeninis Francišeko Valickio archyvas)

cont koplytele02

Koplytėlės dokumente, įmūrytame į altorių, rašoma: „1930 07 28, pirmadienį, pradėta statyti Šv. Teresės koplyčia. Brangiausiųjų tėvų Jano, Danieliaus sūnaus, ir Helenos, Vincento iš Chrozonovickių, Valickių atminimui.“ Šių žmonių palaikai ilsisi Saulės kapinėse Antakalnyje.

Kadaise virš altoriaus buvo įkomponuotas dailininko Marijono Kulešo (1878–1943) aliejumi tapytas apvalus Šv. Teresės paveikslas, kabėjo gražus šešiabriaunis šviestuvas.

Restauruotoje jaukioje koplytėlėje įrengtas altorėlis.

Tuskulėnų memorialinio parko pastatai

Koplyčia-kolumbariumas

Tuskulėnų dvaro rūmai ir oficina

Tuskulėnų dvaro teritorija ir rimties parkas

Baltasis dvarelis ir Šv. Teresės koplytėlė